Pasauliui reikia tokių kaip Mindė iš Pietinia
Tekstas įkvėptas draugystės filme Pietinia Kronikas ir nuo moralų atbukusių rašytojų plunksnų.
Pastarosiomis dienomis ausinėse drebėjo paauglystėje nuklausytas Flogging Molly himnas draugystei If I Ever Leave This World Alive
If I ever leave this world alive
I'll thank ya for the things you did in my life
If I ever leave this world alive
I'll come back down and sit beside your feet tonight
Wherever I am you'll always be
More than just a memory
If I ever leave this world alive
Klausant šios dainos vis prieš akis iškildavo Mindė. Antraplanis personažas filme Pietinia Kronikas, tačiau bent man pirmaplanis draugystės simbolis. Kuris kaip šioje nuotraukoje visada stovės už nugaros, padavinės keistas verslo idėjas, faktus apie Bruce Lee meditacijas ir, svarbiausia, net suklydus duos progą atsitiesti.
Prieš einant apie moralus, atbukinančius rašytojų plunksnas šiek tiek apie filmą.
Filmas (kaip ir knyga) man labai patiko. Dvi valandos prabėgo lyg su draugais sekmadienio popietę sėdint prie stalo, kur kas nors vis ištraukia kokį savo pagamintą skanuką, papasakoja istoriją, po kurios norisi juoktis arba patylėti. Ir nors nuo kažkelinto kavos puodelio kūnas nori kratytis, draugystė kažkaip viską surenka ir nuramina.
Prieš eidamas žiūrėti filmo dar buvau suskaitęs Dominyko Kunčino interviu su filmo režisieriumi Vyčiu Puronu. Skaitant interviu net gali pasirodyti, ar buvo verta tiek lysti į tas smulkmenas, tačiau pažiūrėjus filmą - vienareikšmiškai buvo verta. Aš neatsimenu savo gyvenime tokio atvejo, kuomet ekrane pasirodžius titrams nekilo noras išeiti. Tiesiog, klausiau muzikos ir megavausi titrų skaitymu. O operatoriaus Narvydo Naujalio filmuotos regbio scenos pasivydavo ir kelios dienos po filmo.
Nors sklaidoje akcentas dedamas ant devyniasdešimtųjų, man tai, pirmiausia, yra istorija apie draugystę, apie savęs paieškas, pirmąją meilę ir, žinoma, tapimą suaugusiu, kad ir ką tai bereikštų. Devyniasdešimtieji čia yra viršelis, viskas laikosi ant Rimanto, kaip rašytojo sugebėjimų. Net neabejoju, kad Rimanto gebėjimas reflektuoti, ieškoti, pakovoti už savo balsą, jam padėtų aprašyti bet kokį laikmetį.
Tikslumo dėlei reikia pažymėti, kad scenarijų rašė ne Rimantas Kmita, o Eglė Vertelytė. Truputėlį keista, kad ši informacija dažnai nukeliama į antrą planą. Juk knygos pavertimas scenarijumi nėra paprastas darbas. To įrodymas galėtų būti, daugelio žinomų knygų fiaskinės ekranizacijos.
O dabar apie tas nuo moralų atbukusias plunksnas. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl Lietuvoje literatūrinis laukas tiek daug bumba. Ir iliustruoti du tekstai, minintys filmą Pietinią Kronikas.
Eglės Frank Devyniasdešimtiniai amžinai ir Gyčio Norvilo Akinanti gariūnmečio saulė, arba Kokia nostalgijos kaina.
Abu šie tekstai turi tai kuo persismelkusi Lietuvos meninių leidinių publicistika - priekaištų, neva visuomenė yra paviršutiniška ir nieko nesupranta. Čia nebūtų nieko blogo, jei tie priekaištai turėtų įžvalgų arba būtų bent stilingai parašyti tekstai. Dabar tiesiog primena mano paauglystę, kai mėtant į kašį parke, ateidavo marozas su tapkėmis ir sakydavo:
- Duok parodysiu vieną kaip reikia mėtyt.
Ir mesdavo kokį nesąmoningą metimą nuo trajako ir aišku nepataikydavo. Taip ir čia abu tekstai rėkte rėkia “va dabar jums parodysiu, jūs ne taip matot! Žiūrėkit, ką aš matau!”. Valstybinio Tautos Fronto postas apie Mo vykusią parodą pasako daugiau, nei abu šie tekstai kartu sudėjus:
Eglės Frank teksto net nebūčiau aprašinėjęs, jei ne pamatyta antraštė ant Šiaurės Atėnų pirmojo puslapio: “Filme “Pietinia Kronikas” - ne manieji,o Rimanto Kmitos devyniasdešimtiniai”. Jei Kmita kažkur teigtų, kad 90iejį yra tik tokie, kokius jis aprašo arba Eglė pateiktų kažkokius savo, kardinaliai prieštaraujančius filmui devyniasdešimtuosius, suprasčiau tokią antraštę. Tačiau tekste nėra nieko panašaus.
Iš esmės tekstas yra užsuktas priekaištas, kad filme nėra prievartos, purvo ir žudynių. Tokios išvados priėjau kai tekste priminusi filmą Lilija Amžinai, Eglė savęs paklausia: “Kodėl visa tai rašau? Ne, Igno Miškinio filme nieko panašaus nėra, nėra ir Kmitos knygoje. Jei būtų, nei knyga, nei filmas nebūtų sulaukę tokio populiarumo, žmonės neitų iš salės su ašarom akyse kaip dabar – ne dėl rodomo smurto ar purvo, bet dėl nostalgijos jausmo, kurį filmas sukelia visiems.”
Pagal tokią logiką Ričardo Gavelio Vilniaus Pokeris yra prasta knyga, nes jame nėra tradicinės tvarkingos šeimos. Žinoma, labiausiai gaila, kad filme tiek daug aspektų, tačiau pamatyta tik nostalgija. Nei muzikos, nei operatoriaus. Galų gale, juk ir scenarijaus autorės darbą galima vertinti. Šis tekstas yra lyg užeiti į vegetariška kavinę ir bumbėti, kad neparduoda mėsos.
Dar norėčiau sugrįžti prie nostalgijos. Tiek Eglė, tiek Gytis ją mini. Iš dalies dėl pardavinėjamos nostalgijos sutinku. Nostalgija yra blogiausia kas gali nutikti gyvenime ir kūryboje. Nostalgija atsiranda kai pasisotini gyvenimu, o noras pažinti pasaulį sudrimba ant sofos. Nėra to ko negalėtų sugadinti nostalgija. Nostalgija yra žmonių kūrybos vėžys. Tikiu, kad nostalgijos kritika galėtų pasitarnauti kaip chemoterapija kūrybai. Reikia nepamiršti ir to, kad nostalgija gali būti naudojama ir propagandai.
Gyčio pagal pavadinimą kaip ir turėtų kalbėti apie nostalgiją. Tačiau vėl nostalgija yra tiesiog priemonė, pasakyti kaip didžioji dalis žmonių kažko nesupranta. Ir nors tekste yra vienas kitas gražus pliupsnis:
“Nuojauta kužda, jog dabartinis gariūnmečio romantizavimas – tai ne kas kita, o užslėptas energijos ilgesys, jos troškulys, kuris kankina nūdienos nuovargio visuomenę” - apie tai pats neseniai galvojau, kaip visgi tas laikmetis kai kuriuos žmones kėlė ant sparnų. Biški atrodo, kad visuomenė tuo metu buvo, kaip kompanija penktadienį ketvirtą ryto prišniojusi kokaino. Visi šneka ir rėkia skirtingus dalykus, bet kažkaip yra bendrystė(čia draugas pasakojo. atsargiai su priklausomybėmis!).
Tačiau dažniau tekstą užgožia noras moralizuoti sumaišytas su Trumpo patranka, kur dėl visko kaltas feminizmas ir žaliasis kursas. Tai štai, žmonių nostalgija yra paviršutiniška:
“Turiu rimtų įtarimų, kad gariūnmečio nostalgija vienpusė, fasadinė ir gariūnmetis tampa prekiniu ženklu, kaip dažnu atveju išnaudojamas kad ir Holokaustas, feminizmas ar žalias kursas. Kažkodėl tos epochos simboliais yra tik treningai, beisbolo lazdos, piderastkės (piniginės ant juosmens), kioskai, turkiški megztiniai etc. Kitaip tariant rekvizitas. O kur visas spektaklis?” - čia suprasčiau, jei būtų mokytojo tekstas kokiems ketvirtokams, kur reikia paaiškinti, kas yra nostalgija. Bet čia juk tekstas suaugusiems žmonėms. Mes žinome, kad verkimas nėra tik skystis tekantis iš akių.
Ir tokių priekaištų pilna periodika. Susukamas romantiškas filmas, kuris šiaip jau yra apie paauglius, o suaugusiems tiek bumbėjimų, tiek nepasitenkinimo. Iš kur tas noras moralizuoti ir vis ieškoti priekabių?
Suprasčiau jei tai sklistų iš kažkokio tyro vienuolyno. Tačiau kai devyniasdešimtais Gyčio aprašomi turginiai siautė, rašytojai mirko pigiame alkoholyje, užrakinę žmonas namie, priekabiavo prie mūzų, kartais net savo dukras padurdavo peiliu.
Ir po to rinkdavosi į poezijos pavasarius ir kalbėdavo apie moralę, gėrį, kurio patys niekam nesugebėdavo duoti, o gal nebūdavo gavę.
Kol jūs kritikuojate visuomėnę dėl laikmečio romantizavimo dalis jūsų vis dar romantizuoja prievartą ir priklausomybes vardan gero eilėraščio. Juk pritaikius Eglės ir Gyčio pjūvius, pavyzdžiui, Jurgio Kunčino Tūlai, prieš akis turėtume ne vieną įdomiausių lietuvių literatūros reiškinių, o tiesiog eilinio užupio girtuoklio kliedesius.
Ir grįžti noriu prie to nuo ko pradėjau - draugystės. Tiesiog norėčiau, kad kuo daugiau žmonių patirtų tą jausmą kai žinai, kad tau už nugaros stovi ir šypsosi Mindė. Ir visai nesvarbu Mindė yra Mindaugo ar Mindaugės trumpinys.
So when in doubt just call my name
Just before you go insane
If I ever leave this world
Hey I may never leave this world
But if I ever leave this world alive
Čia dar pridedu Rimanto Kmitos poezijos sąrašėlį:
Iki
Antradienais grožinius išsigalvojimus
Kitomis dienomis apie kažką pabumbu
Planuoju daugiau
Jei patinka, galite paremt mokamai prenumeruodami šį naujienlaiškį substack arba:
SEB LT697044060007814631
Paypalas: aciukadrasote@gmail.com
Revolut: https://revolut.me/domas28