Mane buvo išmetę iš mokyklos

Praeitą savaitę mano substack tekstas gavo pirmąjį komentarą. Tokia šlovė privertė prisiminti skaudžius dalykus, nuspalvinusius mano asmenybę.

Pasipasakoti apie skaudžią paauglystę nusprendžiau tikrai ne pats. Naujausioje knygoje „Etiketas visiems“ yra parašyta:
– Gavus pirmąjį substack komentarą, pagal protokolą privaloma pasipasakoti skaudžius prisiminimus ir, žinoma, padėkoti komandai ir Dievui.

Iš pradžių norėjau spjauti į tą knygą, tačiau susivokiau, kad substack komentaras yra ne tik šlovė, bet ir įsipareigojimas. Žinoma, pasakoti apie savo sunkią paauglystę yra didelis iššūkis. Juk skaudūs prisiminimai yra papildomas darbas smegenims: kūne pradeda vykti visokie keisti procesai, kuriuos smegenys turi valdyti. Jei kūnas būtų butas, o smegenys to buto šeimininkas. Tai traumuojantys prisiminimai yra kažkas panašaus kaip trūkęs šūdų vamzdis bute, kuris dar užlieja ir elektros skaitiklius, o šeimininkui viską reikia tvarkyti. Dėl šios priežasties smegenys daro viską, kad į kūną nepatektų tie prisiminimai.

Tuo metu, kai bandžiau kažką prisiminti, net atrodė, kad viskas ištrinta, bet kadangi esu pareigingas prieš savo auditoriją – nepasidaviau. Sekmadienį nuvažiavau į Rietavo turgų ir ten nuėjęs į džinsų skyrių, atsistojau ant kartono, nusimoviau kelnes ir teleportas į mano skaudžią paauglystę atsidarė.

Pirmiausia, pamačiau iki šlykščiai žalias poliklinikos sienas. Rudos fanieros stalą prie kurio sėdėjo pusamžis vyriškis. O jam ant kelių – aš.
– Bet daktare, aš noriu, kad jūs ir toliau mane gydytumėte pasisodinęs ant kelių.
– Domai, suprask, tau jau trylika. Tu nebegali man sėdėti ant kelių. Tiesa pasakius, tu niekada man negalėjai sėdėti ant kelių. Bet tu buvai toks bailys, kad vien pamatęs stetoskopą pradėdavai žliumbti ir šlapintis į kelnes. Vienintelis dalykas, kas tave nuramindavo, tai pasėdėjimas ant mano kelių.
– Bet juk mano tėvai leidžia jums mane pasisodinti ant kelių?
– Taip, tėvai yra parašęs raštišką sutikimą, kad manęs nekaltintų priekabiavimu. Bet po velnių, tau jau trylika, o man šem penki. Pagalvok ir apie mane. Man sunku. Man keliai užtirpsta. Apžiūrėjęs tave jaučiuosiu kaip po geros treniruotės.
– Bet sportuoti juk sveika.
– Domai, pažiūrėk į mano pilvą, ar tau atrodo, kad aš mėgstu sportuoti.
– Bet man dėl jūsų pilvo ir patinka sėdėti.
– Viskas baigta. Domai, būk suaugęs.

Tada toliau stebėjau save trylikametį iš šalies. Mačiau kaip liūdnas paauglys eina namo. Spardo akmenis. Bando spardyti balandžius, bet jie greitai nuskrisdenda. Negebėjimas įspirti balandžiui, dar labiau jį liūdina. Parėjęs namo, jis užsitrenkia vonioje ir žiūrėdamas į save veidrodyje pravirksta.

Labai keistas jausmas stebėti save iš šalies. Toks jausmas, kad ten ne aš. Supratau, kad čia vėl smegenys saugosi nuo papildomo darbo. Tada pabandžiau jas pergudrauti ir prisiminimuose suartėti su savimi.

Aš, stebintis save trylikametį, tyliai priėjau prie savęs trylikamečio ir apkabinau iš nugaros. Labai keistas jausmas, kai tau greit kem penki, apkabinti save trylikametį. Už šį jausmą dar kartą noriu padėkoti Rietavo turgaus teleportui – kartono lakštui džinsų skyriuje. Kad ir kaip ten, taip ir nesužinojau, kaip pasibaigė tas apkabinimas, nes išgirdau:
– Tai tu ką nors pirksi ar atėjai ant kartono pastovėti?
– Duokit mėlynus džinsus.
– Šiais metais mėlyni nemadingi. Imk rudus.
– Gerai.
Užsivilkau džinsus ir pamačiau, kad jie man per trumpi.
– Čia toks stilius. Bus 30 Eurų, – šovė pardavėja.

Nedrįsau nepirkti. Būtent tas nedrįsimas, paprieštarauti turgaus prekiautojai, suveikė kaip dar vienas teleportas į paauglystę. Šį kartą smegenys triukų nebežaidė. Prisiminiau lyg viskas būtų nutikę vakar.

Kai buvau devintoje klasėje nusprendžiau keisti mokyklą. Supratau, kad mano Kairio vidurinė mokykla yra visiškai prasta. Norėjau lankyti gatvės mokyklą. Kadangi gyvenau kaime, tai ten buvo tik viena gatvė – Vilniaus. Tikslumo dėlei, ten buvo daugiau gatvių, bet visos jos buvo neasfaltuotos, todėl ten labai prastas išsilavinimas.

Vilniaus gatvės direktorius buvo vyras pravarde Kiauras. Šią pravardę jis gavo kai vienų muštynių metu, jam dūrė su stora viela į smilkinį ir pradūrė kiaurai, bet jis net nepajuto:
– Mano smilkinį kiekvienas durnius gali pradurti, bet mano bicepsas yra nepraduriamas. Mąstyti smegenimis lengva. Mąstymas bicepsu ir smegenimis kilnoti štangas yra ne kiekvienam įkandama užduotis, – apie muštynes pasakodavo Kiauras.

Tai atėjau pas jį ir sakau:
– Kiaurai, zdare, krc, noriu pas tave mokytis, bl.
– Ką? Kaip jūs čia šnekate? Žinote, taip kalbėti galite savo mokykloje. Pas mane visi kalba mandagiai.

Tai pasakęs Kiauras man taip piso į padychą aka saulės rezginį, kad visi Lietuvių kalbos kirčiai automatiškai įsėdo man į galvą. Nuo to laiko gatvėje nepadariau nė vienos kirčiavimo klaidos. Žinoma, kaip sako šio teksto pavadinimas, tai nepadėjo ir gatvės mokykloje ilgai neužsibuvau.

Vos patekęs į Kiauro mokyklą buvau pajungtas prie kūrybininkų. Reikėjo sugalvoti mokyklos pavadinimą. Visi suprato, kad asfaltuota Vilniaus gatvės Kiauro mokykla – per ilgas pavadinimas. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pilna garsių gatvės mokyklų – Vilniaus Brigada, Kamuoliniai, Daktarai, Princai, Tulpiniai.

Galvoti pavadinimą man buvo neįveikiama užduotis. Nes yra visiška laisvė. Paprastos mokyklos vadinamos pagal tokią formulė Saulės, Varpo, kokio žmogaus pavarde arba lokacijos, kur ta mokykla yra. O jūs pabandykite rasti bendrą vardiklį tarp jau išvardintų gatvės mokyklų.

– Bicepsų neturite, kūrybos gyslelės irgi, smegenys pusę velnio dirba, bet mūsų mokykloje jų neužtenka. Deja, Domai, mums jūs esate netinkamas, – tokią skaudžią frazę išgirdau iš Kiauro.

Teko nuryti karčia piliulę ir grįžti į savo seną Kairio vidurinę. Bet, kaip matote, nepasidaviau. Nors Kiauras sakė, kad kūrybinės gyslelės neturiu. Tačiau tai nesutrukdė gauti komentarą.

Ačiū, kas skaitote.
Ai, dėkoju savo komandai ir Dievui.

Rekomenduoju pasivaikščioti po Rietavo turgų su Bitplakiu.