Kitoks antradienis!
Buitiniai konfliktai. Apvogė mašiną. Atsibudau nuotraukoje.
Naujas monospektaklis vadinsis “Apie klumpes ir pastolius”. Biški būta įtampėlės tarp pastolių. Rusiška propaganda ir opera. Taip galėčiau ją įvardinti. Ir šį kartą bus ne apie mano aukščio baimę. Apie žmones ir ryšį. Gyvenu su keturiais rumunais. Minėjau. Kiekvieną rytą juos vežu į darbą. Mano automobilyje prasmirdime virš dviejų valandų. Kiekvieną dieną. Nuovargis nuo fizinio darbo. Jokio tarpusavio emocinio ryšio. Artimųjų ilgesys. Puikiausios sąlygos buitiniam konfliktui. Taip ir nutiko. Grįžtant namo gavau velnių. Mat, kolega ir taip pavargęs, o aš dar su savo muzika. Groja “npo klassie” kolandiška radijo stotis:
Muzikos negrosiu, jeigu nežiūrėsi reelsų su garsu. Pasakau. Tai man tiesiog žiūrėti į kelią? Klausia. Man nesvarbu. Atsakau. Fone ant mano operos iš telefono lipa, greičiausiai, rumunės politikės laužytas agliškas akcentas. Ji pasakoja kaip po karo Ukrainoje pradžios ji išsiuntė visoms šalims laiškus apie taiką. Tik geroji ir taikingoji rusija atrašė. Rumunas išjungia reelsą. Aš išjungiu muziką.
Kurį laiką važiuojam tyloje. Bet kolega be reelsų ištveria maks dešimt minučių. Vėl pasileidžia. Aš įsijungiu muziką. Įvažiavus į mūsų namų miestelį. Senis rumunas man iš už nugaros Duoda nurodymą:
– Kolega, Lidl.
Angliškai paaiškinu, kad neturiu vežti jų į Lidl kasdieną. Ir taip turiu tik 2 laisvas valandas per parą. Galiu vežti į Lidl du kartus per savaitę. Penkiasdešimt plius rumunas virsta į dešimtmetį berniuką. Rėkia ant manęs. Nesuprantu ką sako. Groja:
Man neišlaiko kantrybė. Spėju žvilgterėti į veidrodėlius ir pisu ant stabdžių. Išjungiu muziką. Ir išrėkiu angliškai:
Aš ne tau dirbu. Nepatinka rašyk įmonei ir prašyk kito vairuotojo. Tu ant manęs nerėksi. Jei rėksi. Pisk lauk iš mašinos. Pisk lauk iš mašinos!!!
Išrėkęs žiūriu į tą rumuną. Šuns akys. Mielos. Bet nieko nesupranta. Nieko. Jis gi angliškai nemoka. Mintyse prunkšteliu ir ramiai pradedu važiuoti link namų. Įtampa atsileidžia. Mokančio angliškai rumuno prašau išversti. Suplanavus iš anksto į parduotuvę nuvešiu. Bet nevežiosiu dėl dviejų skardinių alaus. Angliškai kalbantis rumunas atsisako versti. Pyksta dėl klasikinės muzikos.
Grįžęs namo dar kartą bandau kalbėtis su senesnėliu. Senesnėlis galėtų būti žodis žmonėms, kurių metai nubėgo, bet suvokimas liko vaikiškas. So googletranslate išverčiu. No! No! No! Kolega! Sako senesnėlis. Prašo pasinaudoti translate. Perjungiu į rumunų anglų ir įjungiu mikrofoną. Jis kaip eilėraštį deklamuoja. Bet tikrai eilėraščio intonacija. Ekrane pasirodo eilėraštis:
One day lidl
Yes
One day lidl
No
One day lidl
Yes
One day lidl
No
No, kolega. Atsakau. Ir pridedu, kad į lidl galiu nuvežti pirmadieniais ir penktadieniais. Senesnėlis patranka ir pradeda rėkti. Ramiai nueinu į kambarį. Girdžiu dar penkias minutes rėkiantį. Kažkaip nusprendžiu, kad šią naktį noriu miegoti kur nors gamtoje mašinoje. Volvo universalą pirkau su tokia mintimi. Juk ryt sekmadienis. Vienintelė išeiginė. Prieš tai susitariu pasimatyti su fotografe Elena Krukonyte Roterdame. Ji šalia daug savo darbų yra archyvo 90s Lithuania autorė.
Susitikus Elena papasakojo apie savo naują projektą: Lietuvos vizualiosios kultūros archyvą (1990-2004m.). Jame tyrinės ir žmones supažindins su ankstyvuoju nepriklausomybės vizualiuoju laikotarpiu. Ilgai diskutuojam, kad nostalgija gali sugadinti daug menų. Labai geras kontrastas po rumunų. Bet nuovargis daro savo. Reikia važiuoti kur gamton. Elenos namai pakeliui. Pasisiūlau parvežti. Atsisėdęs į mašiną pastebiu, kad trūksta tašės su patalyne. Mane apvogė. Parkinge, kur valanda dešimt eurų. Sumokėjau 16 eurų už apvogimą. Galvoje plakasi du vaizdiniai. Pirmasis. Vagių nusivylimas pavogtoje tašėje randus tik purviną patalyne. Antrasis. Gi neturiu patalynės. Negi reikės miegoti užsiklojus darbine striuke. Elena pasiūlo paskolinti patalynę. Parvežu ją namo. Ji atneša patalynę. Gamtoje nemiegosiu. Važiuoju namo. Audra. Toks kelias:
Grįžęs namo randu girtus rumunus. Tiesiai į savo kambarį. Žinau, kad girtumas diskusijoms švelnumo nepriduos. Ryte atsibundu nuo labai aitrios degintų plaukų smarvės. Negi rumunai dega. Nubėgu į apačią. O ten pusgirtis senesnėlis ant didžiausios dujinės liepsnos svilina kiaulės koją. Tiesiog. Laiko už nagų ir svilina. Noriu fotografuoti, bet iš nuostabos negaliu. Sustok akimirka žavinga. Grįžęs į savo kambarį atsimenu seną susirašinėjimą su bičiule:
Primenu mūsų susirašinėjimą ir pridedu:
Ką tik pasijaučiau kaip Rimaldo Vikšraičio fotkėje.
Nes bute pusgirtis rumunas tiesiog ant dujinės svilino žiuriai didelę kiaulės koją. Tiesiog.
Jei norite mane paremti:
vienkartinė parama Ko-fi platformoje flatformoje be jokių papildomų paskyrų
https://ko-fi.com/domasraibys
Arba mokamai prenumeruoti šį naujienlaiškį čia:
Labai laukiu spektaklio!
Šakės!