Antradienis! Nedarbo kalendorius
Čia vienas iš tekstų, kuris inspiravo parašyti monospektaklį. Dar kartą kviečiu apsilankyti gyvuose pasirodymuose Kaune, Alytuje, Vilniuje ir Klaipėdoje.
Praeitą trečiadienį gavau kvietimą viename Vilniaus klube padirbėti garso izoliaciniu paralonu.
To klubo sienos kietos, todėl nesvarbu kokią garso sistemą naudoji, ji aidi ir atrodo, kad esi ne klube, o kibire. Kadangi prie interjero tikri paralonai netinka, mano darbas buvo mikštai apsirengti ir stovėti pažymėtoje vietoje, tam kad sugerčiau aidą.
Dirbti garso izoliaciniu paralonu sekėsi gerai, be to, susipažinau su jaunuoliu, kuris papildomai užsidirba prie prekybos centrų žmonėms nupirkinėdamas tualetinį popierių.
Pasirodo, jog yra nerašyta taisyklė jeigu prie prekybos centro įėjimo stovi žmogus su sifonu rankoje, jūs galite jo paprašyti, kad nupirktų ir jums atneštų tualetinio popieriaus.
Jūs neįsivaizduojate, kiek daug žmonių yra pasiruošę mokėti po eurą vien už tai, kad nereikėtų kęsti tos gėdos prie kasos stovint su tualetiniu popieriumi rankoje. Vienintelė problema, iš kur gauti sifoną. Laimei, pas savo močiutę vieną radau. Tualetinį popierių buvau suplanavęs nupirkinėti visą savaitgalį, bet penktadienį sulaukiau skambučio:
– Sveiki, ar čia jūs logotipus išbėgiojate? (jei nežinojote, pas mane galite užsisakyti, kad Stravoje išbėgiočiau jums patinkantį kontūrą)
– Taip.
– Norėjau paklausti, gal galėtumėte laidotuvių vainiką išbėgioti?
– Nelabai suprantu.
– Matot, mirė mano dėdė norėčiau, kad su mano trekeriu išbėgiotumėte „Isėkis ramybėje“. Norėčiau Stravoje turėti tokį.
Malonus vyras, gal kokių keturiasdešimties. Sutarėme, jog simboliškai jo linkėjimą išbėgiosiu Neringoje Negyvose kopose. Nuvažiuoju į Neringą padarau apšilimą. Buvau išbėgiojęs „ils“, kai paskambino užsakovas. Paaiškėjo, kad jis man per klaidą davė savo mirusio dėdės trekerį ir mano tekstas atsirastų mirusio žmogaus Strava paskyroje. Aš jam paaiškinau, kad avanso negražinsiu, plius privalės padengti kelionės išlaidas. Vyras perskambino už kelių minučių ir paprašė, ar gali pakeisti tekstą.
Sutarėme, jog išbėgiosiu „Ilsiuosi ramybėje“. Visai logiškas užrašas mirusio žmogaus paskyroje. Apie šią chaltūrkę nenoriu plėstis, bet ji buvo viena nemaloniausių. Trumpai pasakysiu tik tiek, kad velionis turėjo bendrą profilį kartu su žmona. Jai sėdint prie urnos atėjo pranešimas apie išbėgiotą atstumą. Prasidėjo panika. Nemalonu.
Šis įvykis taip sukrėtė, jog penktadienį nepajėgiau nueiti į darbo pokalbį. Buvau gavęs kvietimą dirbti Kalvarijų gatvėje esančios parduotuvės „Lietuviška avalynė“ ne pardavimo vadybininku. Atvirkštinis vadybininko darbas – reikia daryti viską, kad tik niekas nenupirktų batų. Čia kaip yra paprastos šaškės ir kirstukas.
Ta parduotuvė ten yra nuo 98 metų. Jos savininkas labai gerai suėjo su AMB, todėl parduotuvei suderino VŠĮ statusą. Bėda ta, kad fabrikas, tiekęs lietuvišką avalynę, seniai bankrutavo. Parduotuvė veiks tol kol bus išparduota visa produkcija. O kol neišparduota ją išlaiko mokesčių mokėtojai.
Kaip sakiau, į pokalbį nenuėjau. Apskritai buvau sukrėstas, galvojau gal, apskritai, baigti bėgiojimo karjerą. Taip buvo iki vakar, nes gavau laišką(kalba redaguota):
“Labas Domai, perskaičiau tavo CV, aš irgi užsiimu logotipų išbėgiojimu tik ne Lietuvoje. Londone.
Į Londę atvariau prieš tris metus studijuoti veterinarijos. Po savaitės susiradau šunų vedžiotojos ir prižiūrėtojos darbą. Kol pradėjau dirbti užtruko, nes jeigu Londone nori vedžioti daugiau negu keturis šunis vienu metu, tau reikia šunų vedžiotojo teisių. Teises išlaikiau iš trečio karto. Pirmą kartą neišlaikiau teorijos, du kartus sufeilinau parkavimą. Nes reikėjo priparkuoti Senbernarą.
Dirbti sekėsi gerai ir užsidirbdavau ir patikdavo, bet vieną dieną atsitiko negeras dalykas. Vedžiojau tokių turčių labai seną dogo veislės augintį. Vos tik pradėjus vedžiotis supratau, kad kažkas ne taip. Dažnai jis būdavo tingus ir vos paeidavo. Bet tą dieną jis sparčiu žingsiu tolo nuo savo namų. Kai buvom kokie penki kilai nuo namų, jis sustojo ir mirė. Dabar jau žinau, kad šunys prieš mirtį tikrai išeina.
Vienu žodžiu, man šokas, suprantu, kaip jie mylį tą šunį, negaliu juk skambinti ir sakyt: „atvarykit pasiimt šuns“. Apsižvalgau ir matau senas lagaminas prie konteinerio. Galvoju parnešiu prie namų ir suvaidinsiu, kad lipdamas laiptais nugaišo.
Šiaip ne taip sukišu jį į lagaminą ir suprantu, kad lagamino ratukai sulūžę. O tas šuo sveria normaliai. Nu, ir tempiu tą lagaminą nuo suolelio iki suolelio. Patempiu. Pasėdžiu. Ir staiga prie manęs prieina du vaikinai, pradeda klausinėti, ką darau, kur tempiu. Juk nesakysiu, kad šuns lavoną. Sakau neseniai atvariau iš Lietuvos tai kraustausi. Jie klausia, o kas lagamine, sakau: „mano rūbai ir kompas mėgstu minimalą“. Abu vaikinai pasisiūlo padėti. Sutinku.
Vos tik paėmę mano lagaminą jie pradeda bėgti. Visiškai pasimetu, nesuprantu ką daryti. Staiga galvoju reikia bėgti, nors niekada nebėgiojau, ko gero dėl adrenalino, aš juos prisivijau ir staiga galvoje vaizdas, kaip tie du bičai pas save bute atidaro mano lagaminą ir randa šuns lavoną. Pradedu juoktis. Nė nepastebiu, kaip juos aplenkiu ir parbėgu namo. Ir paskui tiesiog įdėjau skelbimą, kad galiu išbėgioti logotipus. Tokia istorija”.
Įrašas dėliotas klausantis indie hituko Wilco - Kamera
Mane paremti galite
Antradienais grožinius išsigalvojimus
Kitomis dienomis apie kažką pabumbu
Planuoju daugiau
Jei patinka, galite paremt mokamai prenumeruodami šį naujienlaiškį substack arba:
SEB LT697044060007814631
Paypalas: aciukadrasote@gmail.com
Revolut: https://revolut.me/domas28