Antradienis! Lemtingas gimtadienis
Noriu jums papasakoti apie tryliktąjį savo gimtadienį.
Tam, kad jį papasakočiau turėjau nusikelti laiku. Ne iš tikro. Mintimis. Nors mėgstu pasvajoti apie keliones laiku. Jeigu jos atsiras, iš pradžių bus labai brangios. Paskui, po kurio laiko atsiras pigių skrydžių kelionės laiku kompanijos. Vienos bus tokios, kur, pavyzdžiui, į kelionės kainą neįskaičiuojama imuninė sistema. Darant persėdimą viduramžiuose, tikėtina, bus kokia liga pasigauta. Arba sudegins ant laužo. Kitos bus tokios, kur tam, kad nusikeltum penkias minutes atgal, reikės nuskristi penkis metus į priekį. Ten padaryti trijų dienų persėdimą ir tik tada grįžti tas penkias minutes atgal. Tikrai reikėtų pagalvoti ar verta.
Aš labai vengčiau gūdžių 2008-tųjų, nes tuo metu visų telefonai turėjo skirtingus pakrovėjus. Baisu.
Na, bet dabar apie tą gimtadienį. Reikėjo daug minčių galios, kad nusikelčiau. Bet pavyko. Pirmiausia, pamačiau žalsvą kolidorių, langą be užuolaidų su kažkokiomis fioletinėmis gėlėmis už jo. Bet tai nelabai svarbu. Svarbu, kad pamatęs medinį grubų stalą ir šalia jo vyrą. Gydytoją. Ir save trylikametį sėdintį ant jo kelių. Aš verkiau. O vyras mane glostė ir vis kartojo:
- Domai, tai nebegali tęstis.- minkštu balsu kalbėjo vyras.
- Bet aš nenoriu, kad tai pasibaigtų. Jūs geriausias.
- Domai, bet tau jau trylika. Aš esu pediatras. Aš nebegaliu tavęs gydyti. Be to, esi sveikas.
- Bet aš žvairas.
- Tik dėl to, tu negali ateiti pas mane kiekvieną antradienį. Beto, na, nėra padoru, kad man sėdi ant kelių. Keičiasi laikai. Žmonės ne taip gali suprasti.
- Bet juk mano tėvai žino, jums nieko nebus. Štai jų raštiškas sutikimas.
- Tavo tėvai nėra visagaliai, aš galiu licencijos netekti.
- Na, ir eik po velnių!
Aš toliau stebėjau, kaip tas trylikametis berniukas išbėgo iš pediatro kabineto. Kaip registratūroje sušaukė:
- Nekenčiu!
Kaip vėliau dulkėtu vieškeliu jis ėjo į savo namus. Aš iš paskos. Vos tik grįžęs bėgo į vonią ir toliau raudojo. Aš irgi į vonią ir uždariau duris. Stebėdamas jį, nusprendžiau nelikti abejingu. Juk aš esu mintyse nukeliavęs pas jį. Nusprendžiau prieiti prie jo iš nugaros. Apkabinau. Pradėjau glostyti plaukus. Pagavau save galvodamas. Čia aš dabar narcizas, nes save glostau? O gal jau einu į tą uždraustą zoną, kur kunigai vis užsuka. Tik viena galva ant galvos. O tiek nesąmonių prigalvoja. Nors šiaip tai mano galva tuščia. Joje tik mintys. Viena galva, kaip styga Kin'Gongolo Kiniata gitaros. Kartais reikia tiek nedaug. Tik vienos galvos.
Antradienais rašau grožinius išsigalvojimus
Kitomis dienomis apie kažką pabumbu
Planuoju daugiau
Jei patinka, galite paremt mokamai prenumeruodami šį naujienlaiškį substack arba arbatos palikt:
SEB LT697044060007814631
Paypalas: aciukadrasote@gmail.com
Revolut: https://revolut.me/domas28